Nuo senų laikų beržinės malkos - vienos iš populiariausių malkų Lietuvoje. Taip pat labai mėgiamos ir juodalksninės, o nedidelėms molio ar koklinėms krosnims kūrenti ir lazdyno malkos. Beržo ir lazdyno malkos labai kaitrios, tiesa, lazdyno malkos būna gan plonos, o beržo tošis ir pati mediena turi daug dervų, dėl to beržinės malkos turėtų būti kūrenamos tik gerai išdžiovintos. Juodalksninės malkos šių trūkumų neturi, bet jų kaloringumas šiek tiek mažesnis.
Iš lazdyno pagamintą medžio anglį senovėje naudodavo dūminio parako gamybai.

Ir beržinės ir juodalksninės malkos labai gerai skyla, o lazdyno dažniausiai ir visai skaldyti neprireikia. Visos šios malkos suskaldytos greitai džiūsta, tačiau, kol nėra sausos, greit pūva, todėl net ir plonesnes reikėtų perskelti, kad jos greičiau džiūtų. Džiovinti reikėtų gerai vėdinant. Puviniui ardant medieną labai smarkiai mažėja malkų kaloringumas.
Ypač sunki ir tanki yra senų ruplėtų beržų priekelminės dalies mediena, o jei sunki, vadinasi ir kaitri. Tik viena bėda – šios beržo dalies kaladės baisiai sunkiai skyla. Mediena šioje vietoje būna plaušuota ir susisukusi.